urgėti

urgė́ti, ùrga, -ė́jo intr. NdŽ, FrnW, DŽ¹, KŽ, Skr, Grš; K.Būg, LVIV303, Ls 1. žr. urzgėti 1: Ko ùrgi kai šuo? Šk. 2. reikšti nepasitenkinimą, niurzgėti, narnėti, ingzti: Sumuštas su rumbotiniu piemuo ùrga, t. y. inzga J. Vaikas turbūt serga, kad miegodamas vis ùrga Snt. Jurgi, ko tu ùrgi? – Ką čia plynią neurgė́si, kad nėr puode lašinių! Nm. Gaidys … taip sau urga A1886,112.